Jonas Žebrys gimė 1851 m. Palaukių kaime, mažažemio valstiečio šeimoje. Palaukių kaimo valstiečiai buvo valstybiniai arba karališkieji, todėl baudžiavos niekur nėra ėję. Kaimas buvo gana didelis. Gatvinio kaimo, vadinamo sodžiumi, rytiniame gale gyveno pasiturintys turtingesni ūkininkai, o vakariniame, - 103 - pravardžiuojamame Paryžiumi – vargingesni. Čia buvo ir J. Žebrio gimtinė. Nuo seno Palaukiuose gyveno dvi Žebrių šeimos, kurios tarpusavyje nesigiminiavo. Jonas Žebrys anksti patyrė samdinio dalią. Iš kaimo kalvių netrukus pramoko kalvystės amato. Iš kalvės sau ir nemažai šeimai pelnė duoną bemaž visą gyvenimą: kalė noragus, pasagas, taisė ir tobulino žemės ūkio padargus, kaustė arklius, vežimus ir kt. Laisvalaikiu droždavo meniškus kryžius, lazdas, pypkes, paveikslų rėmus ir, kartais, šventųjų figūras. Savo drožinius veždavo į turgų. Jo kaltų kryžių yra Palaukių, Bygailių kapinėse. Savarankiškai išmokęs skaityti ir rašyti, J. Žebrys su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Lietuviškos spaudos draudimo metais palaikė plačius ryšius su knygnešiais, slėpė, saugojo ir platino knygas bei laikraščius. Kaip pasakojo dukros, knygas jis pirkdavo „kiekvieno užnešimo―. Ir vėliau atgavus spaudą, iš turgaus ar šiaip nuvykęs į miestą, miestelį negrįždavo nenusipirkęs knygos. Per netrumpą savo gyvenimą buvo sukaupęs nemažą bibliotekėlę, kuria mielai leisdavo naudotis ir kitiems. Nemaža nuosavu knygų buvo padovanojęs prieš Pirmąjį pasaulinį karą Palaukiuose pastatytai lietuviškai mokyklai, kuri, deja, 1916 m. sudegė. Daug knygų vadinamų „Žebrio knygomis― ėjo per skaitytojų rankas. Į senatvę nemažai savo knygų buvo išdalinęs vaikams, giminaičiams, šviesesniems kaimynams. Daugiausia brangių draudžiamojo laikotarpio knygų buvo išlaikęs prie savęs Breiviškiuose pas dukterį Emiliją Skumbinienę, kur ir numirė. J. Žebrys buvo gana išprusęs žmogus. Gerai mokėjo rusiškai, ne ką menkiau ir lenkiškai. Daug žinojo, o svarbiausia gebėjo įdomiai pasakoti. Todėl ţmonių buvo mėgstamas ir gerbiamas. Visur buvo sodinamas i garbingiausią uţstalės vietą, vadinamąją krikštasuolę. Prie visų jis mokėjo pritapti – ir prie savo bendraamţių, prie senolių ir jaunimo. Mokėjo pašmaikštauti ir, neužgaudamas kitų, pamokyti, patarti. Nuo 1889 m., apie 16 metų, J. Žebrys buvo renkamas Stumbriškio valsčiaus liaudies teismo tarėju. Čia išmoko diplomatijos. Būdamas sumanus ir iškalbus teisėjaujant menkai lietuviškai suprantantiems rusams neretai sugebėdavęs bylos eigą pasukti skriaudţiamųjų valstiečių naudai. Ilgą laiką buvo nepralenkiamas apylinkės giesmininkas ir dainininkas, mokėjo daug dainų. Daug metų J. Žebrys buvo pagrindinis apylinkės šermenų ir laidotuvių giesmininkas. Nors jau buvo bemaž 90 -  metų naštos lenkiamas senelis, bet vis dar vienas iš pagrindinių tarp daugelio Karsakiškio bažnyčios giesmininkų. J. Žebrys buvo vedęs Mortą Karaliūtę iš Velnekių kaimo, pasiturinčio ūkininko dukrą, anksti likusią be tėvų. Abu užaugino darbščių vaikų būrį. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą kaimui išsiskirsčius į vienkiemius, J. Žebrio šeima gavo apie 10 ha vadinamojo Palaukių Trako kemsynų, krūmų. Kadangi savo žemės pragyventi neužteko, paaugę vaikai iš pusės derliaus pradėjo nuomoti ūkius. Gyvendami draugiškai ir dirbdami sutartinai susitaupė pinigų ir nusipirko apie 30 ha žemės iš Naujadvario dvaro prie Geležių, kur pasistatęs trobesius įsikūrė vyriausiasis sūnus Poviliūnas su šeima. Jonas Žebrys mirė 1945 m., sulaukęs 94 metų. Palaidotas Palaukių kaimo kapinėse. 

( Iš http://www.sena.panrs.lt/leidiniai/krasto_paveldas.pdf )